Pagrindinis > GURU UŽRAŠAI > Aktorius Justas Tertelis: „Mano...

Aktorius Justas Tertelis: „Mano brolis man paspendė spąstus“

2014-11-14

„YesMoonCan“ – debiutinis režisieriaus Jono Tertelio darbas teatro scenoje, kurį žiūrovai galės pamatyti Menų spaustuvėje jau lapkričio 27 ir 28 dienomis. Naujausias programos „Atvira erdvė“ spektaklis pasakos apie šiuolaikines problemas, kurių galbūt iš viso nėra. Kaip sakė pats režisierius: „Aš, kaip ir jūs, gal esu laimingas, gal apsimetu laimingu, o gal tiesiog dar siekiu tokiu tapti. Visi plūduriuojame kartu. Visi esame tokie patys ir, atseit, skirtingi. Gerai tai ar blogai – Who knows?“. Su Jono broliu Justu Terteliu kalbamės apie naująjį spektaklį, jo kuriamą pagrindinį vaidmenį jame bei, tiesiog, apie aktoriaus gyvenimą.
 
Papasakokite apie spektaklį ir Jūsų kuriamą vaidmenį jame.
Tai tokie spąstai ar pelėkautai, kaip kažkada sakė W. Shakespeare‘o Hamletas, tačiau visų detalių neatskleisiu. Mes bandome paspęsti savotiškus spąstus. Mano brolis, Jonas Tertelis, kuris yra spektaklio režisierius ir dramaturgas, tuos spąstus ir spendžia. Iš pradžių jis paspendė spąstus man, kad sutikčiau dalyvauti šiame kūrimo procese. Sutikau.
Medžiagą kuriame patys, be to, vaidiname ne gimtąja, o anglų kalba. „YesMoonCan“ – šiuolaikinė pjesė ir labai sunku apibrėžti jos laiką. Dažniausiai viskas egzistuoja neapibrėžtoje erdvėje, laike. Mūsų kūrybos pagrindas - tarpusavio santykiai.
Apie mano vaidmenį daug diskutuojame su Jonu. Jo vardas - Madeuš, bet angliškai vadiname jį host (liet. šeimininkas). Kitas aktorius – svečias arba autorius, o Greta Grinevičiūtė kuria mūzos arba moters portretą. Tokiame teatriniame trikampyje vyksta visos intrigos, kurios ten mezgasi, sprendžiasi, ten pat spendžia spąstus.
Man dar labai sunku kalbėti apie spektaklį, kol jis nepasirodė scenoje, nes kai kurie dalykai stipriai keičiasi, todėl negali pasakyti, kaip čia viskas bus. Šis spektaklis – „Atviros erdvės“ projektas, tam tikras eksperimentinis ėjimas ir man pačiam, ir, manau, žiūrovui.
Jaučiu intrigą ir todėl, kad dirbu su broliu. Iš vienos pusės – mes labai greitai vienas kitą suprantame, tie patys genai, labai panašiai mąstome. Tačiau dirbti kartu yra ir labai sunku, nes kartais per gerai vienas kitą pažįstame, galime labai ilgai diskutuoti apie tai, dėl ko nesutinkame. Aišku, man tenka nusileisti, nes pagal mūsų susitartas žaidimo taisykles režisierius esu ne aš. Režisierius –  jis, o aš – aktorius ir jam nusileidžiu, nors esu vyresnis brolis (juokiasi).
 
Ar pačioje pradžioje nesinorėjo atsisakyti vaidinti? Vis dėlto Jonas – artimas žmogus, su kuriuo turėtų būti sunkiau dirbti, nei su kitu režisieriumi... Kaip brolis prisiviliojo Jus, kaip paspendė Jums spąstus?
Seniai galvojome apie bendrą darbą, nes jis taip pat dirba kūrybinėje plotmėje, - baigė kino režisūrą. Jis ateina iš kino, aš – iš teatro. Anksčiau vis neatrasdavome bendro laisvo. Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad kartu darysime būtent šį projektą.
Viskas vyko natūraliai, nebuvo taip, kad jis sakytų - ateik, padėk. Jonas parašė paraišką, kalbėjome apie šį projektą. Nepaisant to, kaip pavyks šis spektaklis, mes dar ką nors nuveiksime kartu vienoje ar kitoje sferoje. Bent jau aš to norėčiau.
 
Vaikystėje taip pat užsiimdavote bendrais kūrybiniais darbais?
Vaikystėje nebuvo daug bendrų žaidimų, nes tarp mūsų - labai bjaurus laiko tarpas – 5 metai. Kai esi vaikas, tai - didelis atstumas. Kai tau dešimt, jam - penkeri, nėra apie ką šnekėti. Kai tau penkiolika, o jam dešimt – irgi nėra apie ką kalbėti. Kai tau dvidešimt, o jam penkiolika – taip pat ne kas, bet po to, kai tau dvidešimt penkeri, o jam dvidešimt, supranti, kad galima kalbėti, bendrauti. Man virš trisdešimt, o jam truputį iki trisdešimties, ir mes jau galime šnekėti, diskutuoti apie įvairius dalykus. Mūsų patritys labai skirtingos, todėl dabar viena iš sunkiausių užduočių yra atrasti bendrą meninę kalbą.
 
Meilė, laimė ir laisvė – labai skirtingos, tačiau tarpusavyje susijusios sąvokos. Pavyzdžiui, meilė ir laisvė. Žmogus myli, bet tuo pačiu jis tampa nebelaisvas, priklausomas nuo kito žmogaus. Gali būti laimingas, bet taip pat nebelaisvas. Tačiau viską galima sujungti. Ar savo spektaklyje kalbate apie dabartinio žmogaus laisvę ir laimę?
Dabar kalbant galvoju, kad „YesMoonCan“ – spektaklis apie harmonijos suradimą tarp šių dalykų. Mes visi egzistuojame kažkokiuose kontekstuose, emociniame, informaciniame. Harmonijos suradimas, savo „stuburo“ ieškojimas yra viena iš pagrindinių spektaklio potemių. Kaip būti laisvam mylint? Meilė nebūtinai reiškia prisirišimą ir atvirkščiai. Dar yra laikas ir mirtis: kas yra amžina, kas – ne? Kas miršta, o kas išlieka?
Tai yra diskusinis spektaklis ir tikiuosi, kad žiūrovas leisis į tą diskusiją.
 
Kas Jums yra harmonija gyvenime?
Džiaugtis tuo, ką turiu. Labai dažnai būna, kad žmonės trokšta visai kitų dalykų, kurių jie neturi, ir dėl to jaučiasi nelaimingi. Visada stengiuosi pagauti tą momentą čia ir dabar, kad pamatyčiau, kaip viskas yra gerai. Pritariu kažkieno pasakytai minčiai, jog čia, Lietuvoje, dar niekada žmonės taip gerai negyveno, kaip gyvename mes. Dar noriu prie savo harmonijos pridėti, kad šiais metais tapau tėčiu ir tai man yra kitas džiugus etapas.
 
Vis dėlto teatro žmogui turėtų būti labai sunku išlaikyti harmoniją tarp teatro ir realaus gyvenimo? Atrodo, labai sunku grįžti iš savo kuriamų vaidmenų, kurių yra ne vienas ir ne du, į kasdieninį normalų gyvenimą. Kaip tada? Kiek laiko aktorius gyvena savo vaidmeniu?
Aktorius yra profesija. Lygiai taip pat jaučiasi buhalteris, kuris visą dieną pasinėręs į savo darbus, į dideles skaičių lenteles, į suvestines. Taip pat yra ir su spektakliais. Pradžioje tai užima daugiau laiko, o vėliau turėdamas tam tikrą praktiką įpranti, pradedi suvokti, kaip po spektaklio grįžti į namus.
Būna labai daug skirtingų spektaklių, skirtingų pasiruošimų. Kartais žinau, kad vakare man reikia pasišnekėti su savo kuriamu vaidmeniu, susitarti, kad jis rytoj būtų. Kitur reikia būti tiesiog čia ir dabar, apie nieką negalvoti. Muzikiniame spektaklyje turi pasiruošti, kad galėtum atlikti dainą. Kitą kartą tiesiog yra daug teksto, kurį turi pasikartoti.
Labai mėgstu ateiti prieš spektaklį, kai garso režisieriai derina muziką, nes joje dažnai būna užkoduoti tam tikri spektaklio fragmentai. Kai ją išgirsti, tai padeda prisijaukinti ir sužadinti tam tikras emocijas.
Kaip po to sugrįžti... Galiu pasakyti legendinę frazę: „Akademijoje moko jaunus aktorius, kaip įeiti į vaidmenį, bet niekas nemoko, kaip iš jo išeiti“. Tai atsiranda su praktika. Reikia palaikyti harmoniją tarp šių dviejų pasaulių – jie man nėra atskiri. Tai yra mano pasaulio dalys. Kūryba, kuria užsiimu teatre, yra apibrėžta tam tikrų taisyklių, tačiau tai nereiškia, kad namuose negalima užsiimti kūryba.
Namie pasikloju lovą, iškepu kiaušinienę. Vis susiduriu su dalykais, kuriuos turiu vienaip ar kitaip išspręsti. Lygiai taip pat ir teatre: ieškai temų, kažko, kas virpintų tavo sielą ir tikiesi, kad tai virpins ir atėjusių žmonių sielas.
 
Kalbant apie vaidmenis, kuriuos teko vaidinti... Kuris Jums pačiam asmeniškai buvo sudėtingiausias, su kuriuo labiausiai buvote susigyvenęs?
Sudėtingiausias vaidmuo yra tas, kurį dabar ruoši, su kuriuo dabar gyveni. Šiuo atveju – vaidmuo, kurį vaidinsiu šiame spektaklyje.
Neprisimenu nė vieno proceso, kuris būtų buvęs paprastas. Žinoma, buvo tokių spektaklių, kur žinojau, kaip viską tiksliai darysiu, bet galų gale vis tiek gaudavau per nagus, turiu omenyje ne nuo režisieriaus, bet nuo pačios situacijos, gyvenimo, nes nieko nėra paprasto.
 
Spektaklio pristatymuose režisierius teigia: „Tu matai save viename pasaulyje, o savo svajonę – kitame. Ir vis bandai tuos du pasaulius sujungti“. Kam save kurti kaip dvilypę asmenybę?
Dažnai įsivaizduojame ir bandome viską pritempti prie tos savo vizijos, bet problema, kad dažnai nematome to, kas yra šalia. Spektaklis „YesMoonCan“ taip pat truputį bus apie tai. Mes galime diskutuoti apie kvantinę fiziką, kalbėt apie tai, kaip nuskristi į mėnulį, bet nepastebėti šalia sėdinčio žmogaus, kuriam šiuo metu tiesiog trūksta šilumos.
Mano nuomone, tavo pasaulis negali griauti pasaulio, esančio aplink. Tu turi kurti ir gal vieną dieną pavyks priartėti prie vizijos, kurią turi savo viduje. Jei bandysi perdaryti pasaulį pagal save, kažkur ir kažkam gali labai smarkiai skaudėti.
Visi žmonės siekia labai paprasto dalyko – jie nori būti laimingi. Daugiau nieko. Mes visi norime būti laimingi, bet problema: kaip mes įsivaizduojame tą laimę? Ar mes tikrai žinome, kas mus daro laimingais? Vieniems atrodo,  jei turėsiu pinigų – būsiu laimingas, turėsiu iPhone‘ą – būsiu laimingas.
 
Esate režisierius, dramaturgas ir aktorius. Kuri iš šių trijų sričių yra Jums sunkiausia? 
Save įvardinu kaip kūrėją. Pradžioje baigiau aktorines studijas, po to režisūrą, bet niekada neįvardinau, kad noriu būti tik scenoje. Tiesiog norėjau kurti teatrą, man patiko ši raiškos forma. Ilgą laiką buvo nesvarbu, kad gal vieną dieną būsiu apšvietėju. Man patinka pats kūrimo procesas.
Sunkiausia sritis, dėl patirties stokos, yra režisūra, - tai kitoks priėjimas prie teatro. Didžioji mano darbo dalis – aktoriaus kelias. Vėliau atsirado dramaturgijos kūrimas, po to – režisūra. Teatro laboratorijoje „Atviras ratas“ dažnai labai ilgai generuoji temą, kuri dramaturgiją, ieškai medžiagos išsikeltai temai. Tai prijaukino mane galvoti apie spektaklį kaip apie darinį ir būtent iš režisūrinės pusės.
 
Koks buvo Jūsų paties kelias į dramaturgiją?
Kažkada, dar magistrantūroje, režisierius ir mokytojas Aidas Giniotis davė užduotį per vasarą parašyti vienaveiksmę pjesę. Niekada nemaniau, kad man reikės užsiimti dramaturgija. Taip parašiau pirmą pjesę. Vėliau teatre reikėjo dar vienos pjesės ir aš to ėmiausi.
Pradėjau domėtis ta sritimi ir supratau, kad rašymas man yra labai mielas užsiėmimas tuo, kad tai – antiteatriška. Turiu omenyje, kad teatre tiek aktorius, tiek režisierius dirba komandoje. Visada esi šurmulyje. Rašydamas atsisėdi vienas su savimi ir gali savo galvoje kurti spektaklį. Dažniausiai nerašau pjesės, kaip literatūros kūrinio. Žiūriu į pjesę kaip į ant popieriaus užrašytą spektaklį. Kiekviena pjesė, kaip ir kiekvienas vaidmuo, turi savo specifiką ir atsiranda tik toje terpėje, kokioje ji tuo metu gali būti.
„Piratuose“ norėjau išsiaiškinti, kas yra teatras ir kodėl žiūrovai čia ateina.. Tai buvo vienaveiksmė pjesė pradedančiajam aktoriui. Pradedančiam ir spektaklį, ir savo karjerą teatre. Antra pjesė buvo „Sudie, idiotai!”. Atspirties tašku tapo J. D. Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“. Pjesę ir romaną siejo ta pati mintis – jauno žmogaus protestas prieš visuomenę. Vėliau atsirado radijo pjesė, kur tiesiog eksperimentavau, nes dažnai važiuodamas klausausi radijo. Pagalvojau, ką norėčiau išgirsti ir tai vadinosi „Paskutinis radijo pagonis“. Po to - pjesė „1/3 gyvenimo“, kurioje kalbama per sapnus apie mus supančią realybę, nes sapnai yra sfera, labai susisiejanti su teatru. Kiekvienas spektaklis – tam tikras kolektyvinis sapnas. Teatras, kaip ir sapnai, gali būti labai realistiškas, kitas – labai simbolinis. Sapnuose dažnai egzistuoja mūsų baimės, mūsų troškimai, kurie dar labiau ten išryškėja.
Galvoju rašyti dar vieną pjesę, tačiau kol kas nesakysiu apie ką. Turiu prietarą, apie tai nešnekėti.
 
Teatro projektas „YesMoonCan“ – Menų spaustuvėje lapkričio 27, 28 d. ir gruodžio 11 d.
Absurdic drama (Anglų kalba pilna klaidų su lietuviškais subtitrais)
Trukmė - 2 val.
Idiots/Team:
Author/ Director: Jonas Tertelis
Host (Madeush) / Alter Ego: Justas Tertelis
Dream / Charlotte: Greta Grinevičiūtė
Weird Design: Monika Kisieliūtė
What a Production?: Sigita Ivaškaitė
and others...
 
Kalbino: Brigita Adomaitytė (Menų spaustuvės medžiaga)