Pagrindinis > GURU UŽRAŠAI > Festivalio „Purpurinis vakaras“ apžvalga...

Festivalio „Purpurinis vakaras“ apžvalga

2014-08-21

2014 m. rugpjūčio 16-18 dienomis Anykščiuose įvyko bardų festivalis „Purpurinis vakaras“. Laisvalaikio Guru taip pat nepraleido progos apsilankyti ir palinguoti kartu su garsiausiais Lietuvos bardais!
 
Pradėti verta nuo to, jog tą patį savaitgalį buvo nemažai kitų festivalių: Roko naktys, Satta outside, Karklė, Apuolė, tad į „Purpurinį vakarą“ susirinko tie, kurie tikrai norėjo pasiklausyti ramios muzikos bei uždegti savo širdis bardiška dvasia. Tik atvykus, mus pasitinka praktiškai laisva stovėjimo aikštelė, eilių prie kasų nėra, aptarnaujantis personalas ir apsauga paslaugi – tai labai puikiai nuteikė nuo pat pradžių, kadangi kituose šią vasarą vykusiuose festivaliuose tekdavo laukti milžiniškose eilėse, pasistatyti automobilį toli nuo festivalio ir matyti skubančius ir niekur nespėjančius aptarnaujančius žmones. Į vidų patekti nesunku ir vietos pasistatyti palapinei taip pat pakako – be jokio streso įsikūriau ir patraukiau apžiūrėti festivalio teritorijos. Vieta tiesiog nuostabi: maudynės Šventosios upėje, kuri skaidri it krištolas; aplinka sutvarkyta, tinklinio aikštelė yra - ko daugiau reikia?
 
Judam prie scenos, kur jau nemažai laukiančiųjų. Kas kėdutėse, kas pasitiesę kilimėlius laukia koncerto pradžios. Pasiklausyti buvo tikrai ko. Jaunieji atlikėjai pristatė savo kūrinius, bei po vieną Vytauto Kernagio dainą, tuo prisidedant prie vienos iš pagrindinių festivalio idėjų įgyvendinimo - Vytauto Kernagio kūrybos ir muzikinio palikimo išsaugojimo ir sklaidos. Be naujosios kartos atlikėjų, buvo ir Lietuvos grandų: V. Bareikis, D. Razauskas, grupė „Arbata“. V. Bareikis labai linksmai žaidė su publika bei pristatė duetą su savo sūnumi, kurį mokė scenos elgesio subtilybių. Buvo iš ties gražu tiek akiai, tiek ausiai, tiek širdžiai jų klausytis. Vakaro atradimas – grupė „Delčia“, kuri, nors ir nelabai pataikė „į natą“, bet pripildė klausytojus gerų emocijų ir sulaukė didelių ovacijų. Koncertas baigėsi „Arbatos“ pasirodymu, kuris išjudino klausytojus. Koncerto pabaiga nereiškė festivalio pirmojo vakaro pabaigos – ištvermingieji žiūrėjo kino filmus, bet jų buvo tikrai nedaug, tikriausia bardiška muzika ir ramuma viduje lipdė akis ne man vienam.
 
Ryte visus žadino savanoriai: 11 val. kvietė į mankštą, nors norinčių tikrai nebuvo pulkas - daug kas rinkosi maudynes, tinklinį, pasivaikščiojimus po gražias apylinkes. Festivalis turėjo paruošęs ir kitos kultūrinės programos. Noriu pabrėžti, kad norintiems pasilinksminti, teritorijoje nebuvo suteiktos tokios galimybės: vaikų žaidimų aikštelė buvo gana liūdna, o kitos linksmos paslaugos mokamos, tad  nusprendžiau patraukti į pačius Anykščius ir sužinoti ką verta pamatyti. O pamatyti yra ką: siauruko muziejus, apžvalgos bokštas, Puntuko akmuo, Šeimyniškėlių piliakalnis. Pramogų irgi netrūksta: kartodromas, vasaros rogutės, šaudymas iš lankų. Šios vietos buvo visai nepasiruošusios didesniam žmonių skaičiui, kurį į miestą pritraukė „Purpurinis vakaras“, tad eilės buvo labai ilgos.
 
Šeštadienį klausytojų skaičius buvo tikrai didesnis ir net reikėjo užsiimti vietas prie scenos! Išsirinkęs patogų ir jaukų kamputį, nusprendžiau vėl pasimėgauti muzika. Žinomi atlikėjai, senos geros dainos, maišytos su jaunųjų bardų kūryba – to ir laukiau aš bei visa publika. Vardinti bardų net neverta, nes jie visiems gerai žinomi, bet norėtųsi išskirti kelis, kurie tikrai nustebino: Vytautas Babravičius – Simas savo patriotinėmis dainomis sudrebino publiką; R. Kazlas su grupe „Pakeleiviai“ labai nustebino savo nuoširdumu ne tik kaip aktorius, tačiau ir kaip puikus atlikėjas. Julian DAWSON (D. Britanija) parodė, kad vienas žmogus gali labai gerai užpildyti sceną – buvo nuostabu. A. Makejevas priminė senus šlagerius, tad lingavau kartu su publika ir dainavau senas geras dainas. Na ir tikrai vakaro vinis buvo A. Kaniava ir orkestras „Musė“. Kai jie grojo – visa publika stovėjo, dainavo ir plojo kartu. Charizmatiškas pasirodymas su energija – profesionalai, daugiau nieko nepridursi. „Purpurinio vakaro koncertinę programą palydėjo baigiamoji visų atlikėjų daina. Ji, žinoma, galėjo būti kiek sklandesnė, nors visi noriai jai pritarė ir atmosfera tiesiog švietė nuoširdumu. Po koncerto daug kas išsiskirstė, nors miško tankmėje buvo matyti laužai ir aidintys gitarų garsai...
 
Kitais metai vėl susitiksim prie Šventosios krantų, ant akmens dėsime galvas, po žvaigždėmis gulsimės...