Pagrindinis > GURU UŽRAŠAI > Festivalio „Senamiesčio žiogas“ atidarymo...

Festivalio „Senamiesčio žiogas“ atidarymo renginys džiugino, stebino, jaudino ir... neleido išeiti

2014-06-09

Ketvirtadienį, birželio 5 dieną, nuskambėjo pirmasis aštuntojo sezono „Senamiesčio žiogas“ koncertas. Visi bilietai buvo išpirkti. Ir bene visi atėjusieji pasibaigus koncertui negalėjo išeiti... Bet apie viską – iš eilės.

Tą ketvirtadienį likus keletui minučių iki 19 val. „Ryšių kiemelio 837“ prieigose būriavosi žmonės ir buvo nusidriekusi nemenka eilutė prie įėjimo. Įžengę į kiemelį žmonės pasijuto lyg pas gerą draugą svečiuose. Vieni jau tvarkingai sėdėjo ant kėdžių eilėse, kiti – prie staliukų užkandžiavo, ragavo vyno. Jaunimas, radęs laisvesnę vietelę, tiesėsi paklotus, šnekučiavosi susėdę ir žvilgčiojo į sceną. O vaikai – vežimėliuose, tėvams ant kelių, bėginėjantys, piešiantys kreidelėmis, žaidžiantys ant metalinio traukinio „Savaitės ekspresas“ (A. Šalapiko skulptūra). Kiemelio pakrašty vaikams buvo įrengtos dirbtuvės – susikaupę mažieji kūrėjai padedami šauniųjų „Paukščio spintos“ merginų kūrė nuostabius drugelius ir žibančiomis iš laimės akimis nešė juos parodyti tėveliams. Trumpai tariant, kiemelyje tvyrojo lengvas laukimo džiugesys, nes, kaip vėliau pasakys G. Storpirštis, „Senamiesčio žiogas“ – tai vienas jaukiausių muzikos festivalių ir atlikėjams, ir klausytojams“. 

Renginio vedėjas į sceną pakvietė jaunąją atlikėją Silviją Guzovijūtę (SIL), lengvai, grakščiai ir skambiai sudainavusią tris savo kūrybos dainas. Po jos į sceną žengęs Andrius Kulikauskas pasilabino žemaitiškai ir armonika sugriežė linksmą pasilingavimo melodiją. Paskui jis publiką linksmino su nauja daina „Nebliauk, brungioji“, graudino giliai prasmingomis, ironijos blyksniais žybsinčiomis dainomis ir galiausiai, publikai bisuojant, sudainavo senąją gerąją „Tu užverk namų duris...“.

Gediminas Storpirštis buvo nusiteikęs rimtai, pasveikino visus, sulaukusius vasaros. Jo sodrus balsas, energija, prasmingi tekstai, besiliejantys grakščiomis melodijomis, neleido abejoti – klausėmės dainuojamosios poezijos grando, kuriam rūpi tikrosios vertybės („neišmoksta vis žmoneliai taip gyventi kaip žvėreliai, nors pasiusk...). Atlikėjas ypač daug dėmesio skyrė mažiesiems – pakvietęs vaikučius užsiropšti ant scenos dainavo jiems daineles apie angelėlius ir kitus gražius dalykus.

Galiausiai scenoje išvydome ilgai lauktą Domantą Razauską su grupe. Klausantis jo dainų ėmė kirbėti mintis, kad ši grupė groja ne tik dainuojamąją poeziją: melodijos nušlifuotos lyg brangakmeniai, spalvingos, uždegančios. Kūriniai įvilkti į ištaigingą muzikinį rūbą su klasikiniu akustinės gitaros skambėjimu, mušamųjų pritarimu, bosinės gitaros sodrumu, smuiko skaidriu graudenimu ir trombono besiliejančiais garsų kriokliais. Kiekviena daina rodėsi lyg spektaklis, kurį pradeda kurti talentingas režisierius ir kuris baigiasi su tokiomis improvizacijomis, kad širpuliukai kūnu perbėga...

Temo. Domantas paskelbė paskutinę dainą. Publika plojo atsistojusi ir... nenorėjo skirstytis. Nes dar taip magėjo pabūti muzikoje, poezijoje, kartu su bendraminčiais kvėpuoti ramiu Senamiesčio nakties oru ir galvoti, kad gyvenimas yra gražus.

 Paruošė: Laima Ragaišienė