Pagrindinis > GURU UŽRAŠAI > Kultūrinio šoko paieškos „Margų...

Kultūrinio šoko paieškos „Margų pievų“ festivalyje

2013-08-05

Reikia sutikti, kad šiais metais „Margų pievų“ festivalis žadėjo įspūdingą programą. Iš to, ką buvo galima rasti oficialioje internetinėje svetainėje, buvo prieita prie išvados, kad veiklos turėtų užtekti visoms trims dienoms. Panašiai ir buvo. Ir nors ne viskas sekėsi „kaip iš pypkės“, bet kas norėjo, tikrai galėjo rasti tinkamą vietą ir laiką, pasinėrimui į gamtos apsuptyje dalinamas lietuvių liaudies buities, išminties ir muzikos grožybes.

Ideali vieta žmonių nepriviliojo

Festivalis pasirinko idealią vietą savo šėlsmui. Kur kitur, atrodytų,  galima sutraukti būrius žmonių, norinčių pažiūrėti į mūsų senelių tautinį palikimą, jei ne Rumšiškės. Čia maloniai sutinkamas kiekvienas ir senyvo, ir jaunesnio amžiaus pilietis, kuriam bus kruopščiai aprodyta ir apdainuota kaip gyveno senovės Žemaičiai, Aukštaičiai, Dzūkai, Suvalkiečiai ir Mažosios Lietuvos valstiečiai.  Regis, pats muziejus vykdė didžiąją dalį festivalio programos, todėl buvo sunku supaisyti, kur baigiasi festivalio ir prasideda muziejaus iniciatyvos. Sakytum, didelio čia daikto, eik kur siūlo ir mėgaukis tuo, ką gauni, tačiau tuos, kurie jau yra bent kartą lankęsi didžiausiame Lietuvos muziejuje po atviru dangumi, festivalio programa galėjo šiek tiek nuvilti: pvz. arkliais pajodinėti, kaimiškas trobas apžiūrėti ar lietuviškos pirties garuose išsivanoti galima ir be festivalio pagalbos.  

Vienas įdomesnių liepos 27 dienos įvykių  - Oninių ir rugiapjūtės šventimas, taip pat sutapo su festivaliu datomis. Smalsuoliai galėjo stebėti kaip su visais papročiais, apeigomis ir net atskira „palaikymo komanda“ – moterų folkloriniu ansambliu buvo pjaunami rugiai ir rišami į pėdus. Lyg būtum nusikėlęs į tuos laikus apie kuriuos pasakojo močiutė ar vaizdingai piešė lietuvių literatūros klasikai. Tik gaila, kad  tokiame natūralistiniame spektaklyje, vaidinančių „aktorių“ buvo bene tris kartus daugiau nei stebėtojų. Dar liūdniau buvo priėjus prie šalia stūksančio aukštaitiško vienkiemio. Folklorinės dainos ir pasakojimai liejosi iš kito entuziastingo ansamblio ir nors oras buvo idealus pasisėdėjimui ant šviežiai nupjautos žolytės, čia buvo tik keletas etno-aistruolių. Atrodė, kad folkloriniams ansambliams teko rodyti tai, ką repetavo, ne liaudžiai, bet kitiems kolektyvams. Žinant kiek šią vasarą Lietuvoje vyksta festivalių (o kur dar eitynės „Už lygybę“ Vilniuje ir „Jūros šventė“ Klaipėdoje), žiūrovų pritraukimui reikėtų žymiai didesnių rinkodaros pajėgumų, kurių organizatoriai nepaskaičiavo. Nesinorti tikėti, kad dalykai susiję su etnokultūra daugiau niekam neįdomūs, tik pačiam Rumšiškių miesteliui. O gal?

Ir protui, ir rankoms

Festivalis turėjo ką pasiūlyti tiems, kurie nors kiek rimčiau domisi šalies istorija bei jos kultūriniu paveldu. Miestelio centre, šalia pagrindinės aikštės vyko paskaitos apie lietuviškus antkapius, partizanus, 1863 m. sukilimo dalyvius ir t.t. Galvas pasukti ir Lietuvos istorijos bei folkloro žinias pasitikrinti galėjo ir „Protų  mūšio“ mėgėjai. Atėjus į jau besibaigiantį mūšį gerai nuteikė jo atmosfera – kariai pasirodė atsipalaidavę ir visai nekaringi, o sprendžiant iš turnyrinės lentelės,  ir ne mažai spragų užkaišę.   

Kam tingėjosi kontempliuoti idėjas ir sukti galvą ar saugo UNESCO kryždirbystės meną ar ne, patirti sąlyti su praeities lietuviška dvasia buvo galima ir kitokiu būdu. Imti medį, žalvarį, gintarą ar molį į rankas ir patiems sukurti unikalų papuošalą ar šiaip kokį naudingą buities daiktelį, siūlė žilagalvis amatininkas Jonas.  Amatų ir tautodailės kiemo troboje nedidelė grupė jaunimo uoliai klausėsi nuoširdžių dėdės Jono pamokymų ir pagyrų. O Genai, užėjusiam pasmalsauti kaip atrodo juodoji keramika, buvo pasiūlyta  išgerti arbatos ar nusnausti ant gretimame kambarėlyje, visada pavargusių muziejaus lankytojų laukiančios sofutės. Bet Gena šios paslaugos maloniai atsisakė, nes žūt būt reikėjo suspėti į  vieną labiausiai viliojančių festivalio renginių – Partizanų mūšį!

Kas į planą neįėjo

Trumpai tariant, mūšis neįvyko. Kai prie festivalio žemėlapyje pavaizduotos vietos jau kuris laikas būriavosi jaunuoliai, kažkas pradėjo šnabždėtis: „nieko nebus“. Kadangi Genai reikėjo išsiaiškinti, kodėl gi nieko nebus, jis patraukė tiesiai į partizanų stovyklos vietą. Ogi tikrai, laisvės kovotojai prie savo palapinių, apsistatę pokariniais puodeliais ir konservų dėžutėmis, kuo ramiausiai ilsėjosi, kirkino iš pirties išėjusias mergas ir savo gražiai išrikiuotų šautuvėlių nė nemanė judinti. „Nieko nebus, nes muziejus neleido naudoti pirotechnikos“ – trumpai drūtai atsakė vienas iš partizanų vadų. Na, gaila aišku, kad tokie dalykai nebuvo suderinti iš anksto...

Jau artėjant į festivalio centrinę vietą, kur netrukus turėjo prasidėti koncertas, netikėtai kelią užstojo agresyviai nusiteikusi aktyvistė, siūlanti tapti savanoriais renkant parašus prieš Lietuvos žemės pardavimą užsieniečiams. Kiek netikėtas politinis atspalvis festivalyje. Genai mandagiai praėjus pro šalį, už nugaros buvo jaučiamas šaltas ir piktas žvilgsnis įkandin.

Svarbiausia – koncertas

Visgi „Margų pievų“ festivalis be unikalios muzikos, būtų praradęs didžiąją dalį sėkmės. Be jos, kelios dienos praleistų muziejuje taptų eiline išvyka į gamtą, mat visas auksčiau aprašytas veiklas skyrė gerokas atstumas (beje, dviratis būtų buvusi puiki išeitis!). Pamiršus prie įėjimo pasiimti žemėlapį, didelė tikimybė, kad  daugumą dalykų pražiopsosite ir nepamatysite arba nesuspėti laiku nueiti. Čia trūko išsamesnių plakatų, gidų-savanorių. Atvirai pasakius, atsidūrus muziejuje pirmoje dienos pusėje, dėl spengiančios tylos aplinkui buvo apskritai suabejota ar festivalis vyksta būtent čia.  Ir visgi garsiau už bet kokį iškabą, kad festivalis tuoj prasiverš, bylojo netoli palapinių miestelio pastatyta scena ir maisto palapinės.

Taigi, muzika. Jos buvo daug, garsios ir įvairios. Šiuolaikinis folkas ir alternatyvi muzika, - tai tik orientacinis apibrėžimas, kurį skelbia festivalis, nes kai kurias grupes įstatyti į rėmus, būtų gana sudėtinga.  Koncerto programa buvo sudėliota gana vykusiai nuo savo tikro skambesio bei įvaizdžio dar tik beieškančių grupių iki gerai visiems žinomų lietuviškų vardų, tokių kaip „Pelenai" , Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė", „Biplan“ ar „Thundertale“ bei keltas įdomių atlikėjų iš užsienio.

Į šeštadienio koncertą susirinko gana marga liaudis, įvairiom subkultūroms priklausantis ir taikiai nusiteikęs jaunimas. Vyraujančių nebuvo, išsiskiriančių – taip. Prie tokių galima priskirti keletą metalistų, kurie dar koncerto pradžioje žadėjo, kad vakare sceną sudrebins „žiauriai gera grupė“ ir. .. nemelavo. Bet prieš tai dar teko paklausyti lengvo ir neįpareigojančio roko iš „Alive way“, o po jų stipresnio skambesio ir energijos negailėjusių „Stiffer“. Tiesa, kietieji vyrukai, nors ir pristatė naujų gabalų, tačiau jų kūriniams ryškiai trūko įvairovės. Po roko sekė keletas neofolko atlikėjų. Grupės „Spanxti“ ir „Gyvata“ galima sakyti deklaruoja panašias muzikines idėjas. „Spanxti“ kozeriu tapo puikai aranžuota latviška daina, kurios priedainį netrukus kartojo visa publika. Tuo tarpu „Gyvatos“ merginos publiką „paemė“ savo balsais ir liuliuojančiomis melodijomis. Po jų pasirodęs „RoadKILL“  vėl trumpama sugrąžino į gero naujo lietuviško roko padangę.

Grupę „Skylė“ pasitiko jau įsiaudrinusi ir iš įvairių kampelių sugūžėjusi minia. Jiems užgrojus tapo aišku, kad tai jau kito lygio muzikantai. Tegul nepyksta prieš tai grojusieji, bet ilgametė patirtis scenoje daro savo. Aistės išjaustos dainos, plaukiantis vokalas, prie scenos privertė sugrįžti šeimas su vaikais, kurie jau buvo pasislėpę palapinėse.

Vakaro vinimi tapo tai, ką pranašavo metalistai. Unikali grupė iš Italijos „ FolkStone“ parodė, kaip reikia derinti sunkųjį roką su folkloru. Elektrinių gitarų ir būgnų gaudesį išryškėdavo dūdmaišių traukiamos muzikinės temos, kurios buvo ne priedas, o pilnakraujis visų kūrinių elementas.  Barzdotas vokalistas savo žemu tembru, paslaptingo pasakojimo – dainavimo stiliumi, regis, iš pačių žemės gelmių  kėlė sustingusias protėvių dvasias.

Sudrebinę nedidelę festivalio sceną italai nepaliko abejingų. Užtat po jų ėję „Biplanai“ atrodė lyg vaikai smėlio dėžutėje...

Beveik pagiriamasis žodis tvarkai

Dar dienos metu vaikščiojant po festivalį, akis kliudė prie seno malūno  pastatyta greitosios pagalbos mašina. Kad būsime apsaugoti nuo ugnies, buvo taip pat aišku, mat vidury laukų stovėjo gaisrinė. Nuobodžiaujantis apsaugos darbuotojas pastebėtas vienas, bet ir jis, kiek yra žinoma, daug darbo neturėjo. Palapinių miesteliai tvarkingai aptverti, šiukšlintojų nebuvo. Tiesa, prie smerktino apsileidimo priskirčiau elektros tiekimą, kuri trūkinėdavo koncerto metu ir gąsdindavo muzikantus. Žinoma, visko pasitaiko, bet tenka nurėžti puse balo nuo bendros festivalio įskaitos. Jam šį kartą rašau aštuonetą su geležinkeliu.

Summa summarum: 8 (su geležinkeliu) iš 9.

Patarimai ateičiai: Gena labai tikisi, kad ateinančiais metais festivalis sulauks daugiau lankytojų, kurie ir kuria festivalio dvasią, o visos žadėtos veiklos pavyks ir įvyks sklandžiai!