Pagrindinis > GURU UŽRAŠAI > Ribas peržengiantis Julius Paškevičius

Ribas peržengiantis Julius Paškevičius

2015-02-27

Sostinės Menų spaustuvė kasmet organizuoja projektą „Atvira erdvė“, kurioje jauni menininkai gali išbandyti savo jėgas. Ši programa vykdoma jau nuo 2003 metų, ir padeda žengti pirmuosius žingsnius profesionalioje teatro scenoje. Vienas iš tokių 2011 metais buvo Juliaus Paškevičius, pristatęs pirmąją savo pjesė, vėliau tapusią spektakliu „Ribos“. Su tvirtu užnugariu – režisieriumi Tadu Montrimu, aktoriais Dainiumi Jankausku ir Valerijumi Jevsejevu, jaunasis dramaturgas sužavėjo komisiją ir laimėjo galimybę išbandyti save scenoje bei skelbti žinią apie savo darbus. 
 
Apie pirmąjį darbą, cenzūrą ir publikos įvertinimą, kalbamės su pjesės autoriumi ir pagrindiniu spektaklio „Ribos“ aktoriumi – Juliumi Paškevičiumi. 
 
Pirmiausiai, gal galite trumpai pasakyti, kuo įdomios jūsų sukurtos „Ribos“? 
Aš manau, kad pirmiausiai, spektaklis patrauklus savo paprastumu. Jis itin artimas jaunam žmogui. Kai kurie spektakliai man yra per sunkūs, turi daug mąstyt, galvot kokia visgi tiksli tema, o šiame spektaklyje nereikia nieko daug galvoti, nes viskas aišku ir paprasta. Ką sako – tą ir matai. Ką matai – tokia to ir reikšmė.  
 
Kaip kilo mintis teikti paraišką „Atvira erdvė“ atrankai? 
Studijų metu aš visada mėgdavau rašyti ir savo tekstais dalindavaus su grupiokais. Vienas iš mano grupiokų – Tadas Montrimas, turėjo režisūrinių ambicijų ir perskaitęs novelę pasiūlė sudalyvauti konkurse, o kadangi mes ir buvome jaunieji menininkai, kuriems yra skirta „Atvira erdvė“, tad nusprendėm sudalyvaut. Kai sužinojom, kad mūsų paraiška priimta ir mes laimėjom konkursą, užvaldė dvejopi jausmai: didelis džiaugsmas, bet kartu su juo ir dar didesnė baimė. Ypač bijojom premjeros, kuri vyko Menų spaustuvės Stiklinėje salėje.
 
Kaip susibūrė komanda? Kodėl būtent toks aktorių pasirinkimas? 
Praėję konkursą, niekur jau nedingsi – reikėjo ieškot aktorių. Kadangi aš pats novelę rašiau, tai aš ją puikiai supratau ir galėjau tikriausiai geriausiai įsijausti į vaidmenį. Dainių (Jankauską) pakvietėm, nes jį labai gerai pažinojom, kadangi jis buvo grupiokas. O Valerijų (Jevsejevą) pasiūlė pažįstamas, pasikalbėjom su juo, jam tiko, mum tiko ir kartu visi pradėjom dirbti. 
 
Kiekvienam atėjusiam į „Ribos“ kažkuriuo momentu spektaklyje kirba klausimas, kaip kilo mintis sukurti spektaklį tokia drąsia idėja?
Mintis buvo ir vis dar yra mano „viduj“, nes ji buvo ne visai tiksliai ištransliuota. Visą laiką jaučiau smalsumą save pastatyt į tam tikras provokuojančias situacijas. Norėjau išprovokuot dar didesnį šleikštulį, aišku, subtiliai, kad nesimatytų, niekas nesuprastų, bet kad kažkokios išprovokuotos intymios bendravimo akimirkos peržengų ribą ir pažiūrėt, „o kas būtų?“. Iki kiek galiu eit? Kur visgi yra ta riba? 
 
Ar kai kūrėte spektaklį nebijojote kritikų nuomonės?
Žinoma, kad bijojome. Tiesą sakant, mes mažiau bijojome Menų spaustuvės kritikos nei dėstytojų ar draugų. Menų spaustuvė buvo mačiusi repeticijas, skaičiusi mūsų kūrinį daugybę kartų, o pasirodyti pirmą kartą dėstytojams ir draugams buvo itin baisu. 
 
Kaip jautėtės, kai Jūsų pjesę prieš premjerą cenzūravo? 
Galutiniame variante kai kurios scenos buvo išmestos, kitos – keičiamos. Spektaklis buvo sukurtas taip, kad tiktų visiems, nes pradinis variantas buvo ne daugeliui tinkamas. Be to, tikriausiai, tai, kas man buvo labai smalsu net nebūtų visiems patikę. Galutiniame rezultate buvo iškristalizuota pagrindinė mintis apie ribų peržengimą, kad žmogus tai daro dėl kažkokio kilnaus tikslo, nors mano pirmas užmanymas buvo, jog viskas yra tiesiog eksperimentas ir bandymai. Būtent savo tokiu netobulumu, jis tam tikra prasme ir yra tobulas.                        
                                                                                                     
Spektaklis rodomas jau nuo 2011 m., tad ir gastrolių turėjote gan daug. Kokie prisiminimai iš kelionių po Lietuvą ir užsienį su spektakliu „Ribos“?
Iš tikrųjų gastroliavome nemažai. Turėjome gastrolių įvairiuose Lietuvos miestuose tokiuose kaip: Kaunas, Biržai, Šiauliai, Utena ir t.t. Gastroliuoti patinka visur – kur yra gera scena bei salė ir susirenka daug žiūrovų. Lengviau, kai salė yra didelė, kai žiūrovas šiek tiek toliau. Kartais trukdo net tokie kinetiniai dalykai, kai reikia pažiūrėt tiesiai į horizontą, o papraščiausiai neturi daugiau, kur žiūrėt, nes pilna salė žmonių, o įsmegt akių į auditoriją juk negali. Buvo vienas atvejis, man atrodo, Panevežyje, salė buvo labai didelė, talpinanti apie 250 žmonių, o spektaklio pažiūrėti susirinko viso labo 30 žiūrovų. Pripažinsiu, tada vaidinti buvo tikrai nejauku. 
 
Kokius įvertinimus esate girdėjęs?
Buvo ir gerų, ir blogų atsiliepimų. Bet visada įvertinimą pajunti po spektaklio ar net per jį. Jei pradžioj matai, kad auditorija juokiasi, o tada į spektaklio pabaigą pamatai jų akyse bent ašarėlę – tai ir yra pats geriausias įvertinimas.  
 
Ar turite naujų sumanymų naujiems projektams ar pjesei?
Kai baigi akademiją, pradedi galvot apie tikrą gyvenimą – tada einii ten, kur gali gauti bent šiek tiek didesnį pelną. Rašiau televizijos serialams, tada vėl nusprendžiau, kad noriu vaidint. Kelių rašymui yra labai daug, bet aišku gyvenime norisi visko: ir veiklos, kuri neštų tam tikrą finansinę gerovę, taip pat ir teatro atsisakyti nesinorėtų. Be to, norėtųsi išbandyt save ir kino srity – norėčiau kažką sukurti ir filmui. 
 
Teatro scenoje esate jau nebe naujokas ir  spektaklių esate turėjęs tikrai nemažai. Ar vis dar jaučiate jaudulį prieš einant į sceną ar per patį vaidinimą?
Kad ir kiek kartų eini į sceną, jaudulys visada yra. Mano vienintelė ir didžiausia baimė yra užmiršti žodžius. Baisiausia, kas gali nutikti – tas baltas lapas galvoje. Ta akimirka prailgsta, kūnas nutirpsta, tuomet nieko nebesuvoki,  kai pamiršti žodžius, tos kelios ar keliolika sekundžių atrodo, kaip amžinybė. Bet tuomet pradedi kažką kalbėti automatiškai – burna pradeda šnekėt, tada pagalvoji, ar tikrai sąmones kalbu ir tada toliau plauki vėl pasroviui. 
 
Kiekvienoje spektaklio dalyje galima atrasti šiek tiek savęs, susitapatinti. Tad kokia spektaklio vieta Jums yra pati artimiausia?
Man pati artimiausia vieta spektaklyje – maištas. Tokios mintys kaip: kodėl kitas gali, o aš negaliu? Kuo kiti drąsesni ar geresni? Man ir yra artimos. Aišku ir dabar vis karts nuo karto norisi bobutes patampyti autobuse ar chuliganus „paprotint“, bet dabar maišto mažiau mano gyvenime nei buvo studijuojant. O be to, dalys, kurios buvo artimos, smalsios ir dar labiau tiesmukos – buvo išimtos prieš vaidinant. Cenzūravimas ganėtinai pakeitė galutinį rezultatą. 
 
Aišku, kad žinote kiekvieną spektaklio eilutę ir kiekvieną scenarijaus žodį, tačiau kokie patys pirmi žodžiai šmėsteli mintyse pasakius „Ribos“?
Dabar mintyse sukasi tik viena frazė: „Blogis išprovokuoja blogį“.
 
Ši paskutinė citata viską ir apibendriną – paprastą, bet tuo pačiu ir tobulą gyvenimo tiesą, kurią spektaklis ir siekia perteikti auditorijai. 
 
Provokuojantis spektaklis „Ribos“ Menų spaustuvėje kovo 19 d., 19 val.
 
Kalbėjosi Simona Česnakaitė ir Augustė Jalinskaitė (Menų spaustuvė)